Melioracija iš lotynų kalbos išvertus reiškia „gerinti“ (lot. meliorare). Kalbant aiškiau, melioracija yra priemonių ir veiklos kompleksas, padedantis pagerinti dirvožemio vandens, oro, šilumos ir maisto medžiagų režimą, taip sudarant sąlygas gausiam ir pastoviam žemės ūkio derliui. Taigi, melioracija – tai pernelyg drėgnų, šlapių žemės plotų sausinimas, kuris vėliau padeda apturėti gausesnį derlių. Atlikti melioracijos darbai sudaro geresnes sąlygas žemdirbystei ir išsaugoja bei padidina dirvos derlingumą.

Yra keletas dirvožemio gerinimo būdų, naudojant melioraciją žemės ūkyje:

• Sausinimas – kuomet naudojamos atviro (grioviai) ar uždaro drenažo (vamzdynai) sistemos, norint nusausinti per drėgnas žemes.
• Drėkinimas – naudojant drėkinimo kanalus ar įrengiant lietinimo sistemą yra sudrėkinamos per sausos žemės.
• Dirvų sudėties gerinimas – išplaunamos druskožemių druskos, kalkinama pelenais.
• Kiti būdai.

Lietuvoje dažniausiai susiduriama su per šlapių dirvų sausinimu. Melioruojamos įmirkusios žemės, pelkynai, šlapios ar drėgnos pievos, laukai ir sklypai, klojami drenažo vamzdžiai, kasami melioracijos kanalai, kuriais perteklinis vanduo nuleidžiamas į vandens telkinius.

Melioracijos darbams kontroliuoti yra išleistas Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymas. Įstatymas reglamentuoja melioracijos įrenginių naudojimo, projektavimo, darbų organizavimo, apsaugos, finansavimo bei atlikimo tvarką, juridinių ir fizinių asmenų bei valstybinių institucijų įvairius teisinius santykius melioracijos srityje.

Taigi, didžiausias melioracijos privalumas tas, kad jos pagalba nusausintuose plotuose pagerėja dirvos fizinės ir cheminės savybės. Kadangi drėgmės perteklius pašalinamas grioviais ar drenažu, tai dirva greičiau įšyla ir įdirbti žemę galima pradėti anksčiau. Tokioje žemėje grūdai auga brandesni ir žmonėms iš tokios žemės yra daugiau naudos.